Nusidejau -

Galiausiai, svarbu suprasti, kad nusižengimas nėra galutinis nuosprendis. Žmogaus prigimtis yra dualistinė: mes linkę klysti, bet turime ir galią pasitaisyti. Istorija ir kultūra mus moko, kad svarbu ne tai, jog žmogus suklupo, o tai, kaip jis keliasi. Nuodėmė tampa pamoka, verčiančia perkainoti vertybes ir ieškoti autentiškesnio santykio su savimi bei pasauliu.

Pirmiausia, nusižengimas yra gilus vidinis lūžis. Kai sakome „nusidėjau“, pripažįstame atotrūkį tarp to, kokie norėtume būti, ir to, kaip pasielgėme. Literatūroje tai puikiai iliustruoja Vinco Krėvės Skirgaila ar Jono Biliūno herojai. Pavyzdžiui, novelėje „Laimės žiburys“ nusižengimu tampa egoizmas, o „Vagies“ pasakotojui net ir teisingumo siekis (nužudytas arkliavagis) tampa visą gyvenimą slegiančia dvasine dėme. Tai rodo, kad didžiausia bausmė už nuodėmę yra ne išorinis teismas, o prarasta vidinė ramybė. Nusidejau

„Nusidėjau“ – tai žodis, kuris dažnai tariau ne tik bažnyčios klausykloje, bet ir tylioje sąžinės akistatoje. Nors šiuolaikiniame pasaulyje nuodėmės sąvoka dažnai pakeičiama „klaidos“ ar „paslydimo“ terminais, pati nusižengimo esmė išlieka nepakitusi. Tai sąmoningas veiksmas, kuriuo peržengiame savo vertybių, kito žmogaus laisvės ar moralės dėsnių ribas. „Nusidėjau“ – tai žodis